Smuikas
yra pats žinomiausias iš visų vakarietiško orkestro instrumentų. Jis mažiausias
strykinių styginių instrumentų šeimos, kuri apima altą, violončelę ir kontrabosą,
narys. Smuikas atsirado apie XVI a. vidurį iš viduramžių fidelio, rebeko
ir liros da braccio, nors pereinamasis laikotarpis buvo gana painus. Ankstyvasis
tikrasis smuikas turėjo keturias stygas, šoninius varžiklius, įlimenuotą
korpusą ir f pavidalo reoznansines išpjovas formą, kuri mažai pasikeitė
per 400 metų. Smuikai pradėti gaminti XVI a. Italijoje, juos ištobulino
tokie meistrai kaip Stradivarijus ir Gvarnerijus. XVIII a. smuikininkai
kompozitoriai patobulino griežimo techniką, o ištobulintas strykas XIX
a. dar padidino šio įvairiapusiškiausio instrumento galimybes.
Violončelė,
šnekamojoje kalboje vadinama čelė, yra bosinis smuiko šeimos narys. Ji
griežiama trumpesniu ir platesniu stryku, negu smuikas, ir turi sustumiamą
kojelę atremti į grindis. Instrumentas sukurtas XVI a. pabaigoje. Šalia
tenorinės violos da gamba, kurios populiarumas palaipsniui silpo, ji gyvavo
maždaug pusantro šimto metų. Nuo XVIII a. violončelė tapo mėgiamu solo
instrumentu.
Gitaros
šiandien ypatingai populiarios daugelyje pasaulio šalių. Gitara tai lengvas
nešiojamas instrumentas, gerai tinkantis daugeliui muzikos formų. Ji puikiai
tinka groti solo kūrinius ir pritarti dainuojant arba grojant kitiems instrumentams.
Klasikinė, arba ispanų gitara nuo XVI a. mažai pasikeitė, tačiau dabar
gaminamos populiarios įvairių ir skirtingų rūšių liaudies gitaros.
Orkestras
tai Vakaruose geriausiai žinoma instrumentinė grupė. Orkestro sudėtį
pasirodymo metu lemia atliekamos muzikos pobūdis. Baroko kūrinius dažniausiai
atlieka maži kameriniai orkestrai, o XIX-XX a. kūrinius daug didesni
orkestrai. Orkestrai gali groti ne tik koncertų salėse, bet ir teatruose
bei bažnyčiose, dalyvauti operų, baletų ir oratorijų pastatymuose.
Vilniaus muzikos
mokyklos "Lyra" styginių instrumentų skyrius
